Nuodingi augalai alpakoms — ką turi žinoti kiekvienas laikytojas

Kodėl apsinuodijimų pasitaiko nepaisant instinkto

Sveika, soti alpaka, turinti ganykloje pakankamai pasirinkimo, daugumos nuodingų augalų nelies. Pavojinga tampa trimis atvejais: pirma, pavasarį, kai po ilgo laikotarpio tvarte nugali alkis viskam, kas žalia. Antra, trūkstant pašaro — nuganytuose plotuose ar per mažuose aptvaruose gyvūnai priversti ėsti ir tai, ko kitaip vengtų. Ir trečia, per šieną: išdžiovinti augalai praranda kartų skonį, šieno ryšulyje jų forma beveik nebeatpažįstama, tačiau toksinai išlieka — kai kurių augalų net koncentruotesni.

Prie to prisideda ilgas kaklas: alpakos per tvorą pasiekia daugiau, nei mano daugelis laikytojų. Todėl sodo ir gyvatvorių augalai už aptvaro ribos taip pat turi būti įtraukti į rizikos vertinimą.

Penkių svarbiausių nuodingų augalų apžvalga

1. Europinis kukmedis (Taxus baccata)

Kukmedis laikomas pavojingiausiu augalu beveik visiems ganomiems gyvūnams. Veikia alkaloidas taksinas, esantis spygliuose, žievėje, medienoje ir sėklose — nenuodingas tik raudonas minkštimas aplink sėklą. Jau nedidelis kiekis spyglių (keli gramai) gali per kelias minutes nužudyti suaugusią alpaką. Klastinga tai, kad kukmedis yra labai dažnas gyvatvorių ir kapinių augalas, kurio genėjimo atliekos lengvai patenka per tvorą arba kaimynų išmetamos kaip tariamai nekenksmingos žaliosios atliekos.

Simptomai dažnai prasideda taip staiga, kad gydyti nebėra galimybės: silpnumas, drebulys, kolapsas, širdies sustojimas. Veiksmingo priešnuodžio nėra. Svarbiausia prevencija: jokių kukmedžių gyvūnų pasiekiamoje vietoje — net ir už tvoros.

2. Paprastoji žilė (Senecio jacobaea)

Paprastoji žilė yra vienas pavojingiausių pievų augalų Vidurio Europoje. Joje esantys pirolizidino alkaloidai sukelia lėtinius, negrįžtamus kepenų pažeidimus. Kitaip nei ūmių nuodų atveju, pasekmės dažnai pasireiškia tik praėjus mėnesiams po suėdimo — tačiau tada dažnai mirtinai, o pradinio užteršimo šaltinio iki to laiko jau seniai nebeįmanoma atsekti.

Šviežio augalo alpakos paprastai vengia — juos įspėja kartus skonis. Tačiau išdžiūvęs augalas šį apsauginį mechanizmą praranda beveik visiškai: šiene jis nebeatpažįstamas ir suėdamas kartu. Todėl lemiamas klausimas yra šieno kilmė. Šienaujamas pievas prieš kiekvieną pjūtį reikėtų patikrinti, ar jose neauga žilė, o perkant verta tikslingai klausti, ar pieva be paprastosios žilės. Savo ganykloje padeda nuoseklus išrovimas su šaknimis prieš žydėjimą (birželio–rugpjūčio mėn.) — vien nupjauti nepakanka, nes augalas atželia.

3. Vėdrynas (Ranunculus rūšys)

Vėdrynų rūšys — geriausiai žinomi aitrusis vėdrynas ir šliaužiantysis vėdrynas — auga beveik kiekvienoje drėgnoje ganykloje. Juose yra protoanemonino, kuris dirgina gleivines ir sukelia virškinimo sutrikimus. Ūmus toksiškumas, palyginti su kukmedžiu ar rudeniniu vėlyviu, gerokai mažesnis, tačiau gausiai augant ar trūkstant pašaro gyvūnai vis dėlto gali nukentėti. Šiene augalas tampa nepavojingas: džiovinant protoanemoninas suyra.

Vėdrynas rodo per daug patręštas ar per drėgnas vietas. Kas nori su juo kovoti ganykloje, turėtų pradėti nuo augimvietės — t. y. pasirūpinti geresniu drenažu ir subalansuotu tręšimu — o ne bandyti šalinti augalus po vieną.

4. Rododendrai ir azalijos

Rododendruose ir azalijose yra grajanotoksinų, kurie pažeidžia širdį, kraujotaką ir nervų sistemą. Jau keli suėsti lapai gali sukelti stiprius simptomus: padidėjusį seilėtekį, vėmimą — retą atrajotojams ir panašiai netipišką alpakoms — dieglius, drebulį, silpnumą, kvėpavimo sutrikimus, širdies ritmo sutrikimus.

Pačiose ganyklose šis augalas auga retai, tačiau juo dažniau gretimuose soduose. Kaimyno gyvatvorės genėjimo atliekos yra tipiškas apsinuodijimo šaltinis. Čia labiau už bet kokią tvorą padeda kaimynų informavimas: kas laiko alpakas, turėtų aktyviai paaiškinti, kad sodo ir gyvatvorių atliekų negalima mesti per tvorą.

5. Rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale)

Rudeniniame vėlyvyje yra alkaloido kolchicino, vieno stipriausių augalinių nuodų apskritai — o priešnuodžio nėra. Kaip ir paprastosios žilės, šviežio rudeninio vėlyvio alpakos paprastai vengia. Tačiau šiene jį vargiai atpažinsi, o kolchicinas džiovinant išlieka visiškai stabilus.

Simptomai pasireiškia pavėluotai — dažniausiai praėjus 6–48 valandoms po suėdimo: kraujingas viduriavimas, seilėtekis, silpnumas, kraujotakos nepakankamumas. Eiga dažnai mirtina. Užterštose pievose augalus prieš šienapjūtę reikia nuosekliai pašalinti; vien tokių pievų šieno vengimas yra saugiausias sprendimas.

Kiti augalai, kurių būtina vengti

Be penkių pristatytų augalų, yra ir kitų, kurie turėtų būti kiekvieno laikytojo kontroliniame sąraše. Iš dekoratyvinių ir gyvatvorių augalų tai visų pirma oleandras, auksalietis, lauravyšnė, tuja, gyvybės medis, kurpelė ir ožekšnis — daugelis šių augalų mirtinais kiekiais veikia jau nuo kelių lapų. Iš vietinės floros prisideda paprastasis šakys, baltažiedė robinija, trapusis šaltekšnis, karčioji kiauliauogė ir dėmėtoji maudė, o soduose ir tarp vazoninių augalų — karčiųjų migdolų medis, durnaropė ir baltasis čemerys.

Didesniais kiekiais problemiški ir gilės bei ąžuolo lapai — juose esantys taninai pažeidžia inkstus ir virškinamąjį traktą. Jauni gyvūnai jautresni nei suaugę.

Apsinuodijimo simptomai

Apsinuodijimo simptomai priklausomai nuo augalo labai skiriasi, tačiau kai kurie požymiai visada turėtų sukelti nerimą: padidėjęs seilėtekis ir žiaumojimas, staigi apatija ir apetito stoka, dieglių simptomai (dažnas gulimasis, kėlimasis, tempimasis), viduriavimas — ypač kraujingas — drebulys, traukuliai, svirduliuojanti eisena, dusulys ar padažnėjęs širdies ritmas. Ūmaus apsinuodijimo atveju gali ištikti ir staigi mirtis be jokio matomo įspėjimo — tai būdinga, pavyzdžiui, kukmedžiui.

Prevencija: kas pasiteisina kasdienybėje

Svarbiausia priemonė yra kruopštus visų aptvarų apėjimas kartą per metus — geriausia vėlyvą pavasarį, kai daugumą augalų galima atpažinti. Tikrinama tvoros zona iš abiejų pusių: kas auga viduje ir kas siekia iš išorės. Šieno šaltiniai turėtų būti žinomi; perkant verta tiesiai paklausti apie paprastąją žilę ir rudeninį vėlyvį, idealiu atveju apžiūrint šienaujamą pievą prieš pjūtį.

Ganyklų valdymas vaidina netiesioginį, bet svarbų vaidmenį: pakankamai didelis plotas su geru žolynu gerokai sumažina riziką, nes gyvūnai iš alkio nesiima nuodingų augalų. Kaita ir persėjimas padeda išlaikyti palankų pašarinių ir nuodingų augalų santykį.

Galiausiai privaloma kaimynų informavimo programa: sodo ir gyvatvorių atliekos yra dažniausia išvengiama apsinuodijimo priežastis. Draugiškas pokalbis pradedant laikyti gyvūnus užkerta kelią daugumai incidentų.

Šaltiniai ir papildoma informacija

Išsamią visų svarbių augalų apžvalgą pateikia specializuota literatūra, pavyzdžiui, knyga „Alpakas und Lamas — Giftpflanzen, die Neuweltkameliden nicht fressen dürfen“ (Lama-Nativo Verlag). Internete naudingos Botanikus.de duomenų bazės ir Open Sanctuary Project Global Toxic Plant Database. Tačiau regione augantys augalai labai skiriasi — kompetentingo savo ganyklos apžiūrėjimo nepakeis joks sąrašas.