Alpakų sveikatos planas: skiepai, nukirminimas, nagai ir dantys per visus metus

Metų kalendorius vienu žvilgsniu

Lentelėje apibendrinta, ką veterinarijos universitetai ir specializuota literatūra nurodo kaip reguliarią alpakų ir lamų profilaktiką. Ji skirta bandoms Vidurio Europoje. Kai kas atliekama kasdien, kita – kartą per metus. Toliau esantys skyriai paaiškina kiekvieną punktą.

Skiepai: klostridijos ir mėlynojo liežuvio liga

Alpakoms ir lamoms specialiai registruotų vakcinų praktiškai nėra. Veterinaras naudoja vakcinas, registruotas galvijams ar avims, ir taiko jas ne pagal registruotas indikacijas. Gyvūnai jas paprastai gerai toleruoja. Griežtų vakcinacijos gairių, kokios yra šunims, katėms ar arkliams, kupranugariniams nėra, net ir JAV. Todėl šio skyriaus rekomendacijos paimtos iš specializuotos literatūros ir veterinarijos universitetų.

Klostridijos ir stabligė

Naujojo pasaulio kupranugariniai jautrūs klostridijų sukeliamoms ligoms. Ypač pavojinga enterotoksemija, kuri dažnai baigiasi gaišimu. Nuosekliai skiepijant šių ligų galima didžiąja dalimi išvengti. Todėl Vienos veterinarinės medicinos universitetas (Vetmeduni Wien) šią vakcinaciją nurodo kaip tą, kuri jo regione šiuo metu yra svarbiausia. Anglakalbėje specializuotoje literatūroje vakcinacija nuo Clostridium perfringens C ir D tipų kartu su stablige laikoma pagrindine kupranugarinių vakcinacija.

Įprasta bazinė imunizacija – dvi vakcinacijos 3–6 savaičių intervalu, vėliau revakcinuojama kartą per metus. Dažnai aprašoma cria schema prasideda 3 mėnesių amžiaus, po mėnesio vakcinacija pakartojama, o vėliau revakcinuojama kasmet. Didelės rizikos bandose kai kurie veterinarai pradeda jau pirmąją gyvenimo savaitę. Vaikingos patelės revakcinaciją dažnai gauna likus 4–6 savaitėms iki atsivedimo, kad cria pirmosiomis savaitėmis iš motinos gautų kuo daugiau antikūnų.

Mėlynojo liežuvio liga

Mėlynojo liežuvio liga – užkrečiama gyvūnų liga, kurią perneša Culicoides genties mašalai, smulkūs kraują siurbiantys vabzdžiai. Perdavimas žmogui nežinomas. Serotipai 4 ir 8 lamas ir alpakas susargdina tik retai. Su 3 serotipu, kuris nuo 2023 m. rugsėjo iš Nyderlandų išplito Vokietijoje, yra kitaip: iš Nyderlandų ir Vokietijos pranešta apie sunkius lamų ir alpakų susirgimus ir gaišimo atvejus.

Todėl Vienos veterinarinės medicinos universitetas rekomenduoja Naujojo pasaulio kupranugarinius skiepyti nuo 3 serotipo. Vakcinos registruotos galvijams ir avims, veterinaras jas gali taikyti lamoms ir alpakoms. Aprašyta bazinė imunizacija – dvi vakcinacijos 3–4 savaičių intervalu. Skiepijimas savanoriškas. Vetmeduni Wien vertinimu, skiepijimas žiemos mėnesiais apsaugo kitą pavasarį ir vasarą. Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemės institucijos pataria bazinę imunizaciją arba revakcinaciją užbaigti iki kovo pabaigos.

Padėtis keičiasi kasmet. Nuo 2025 m. spalio iš Pietų Vokietijos vėl pranešama apie 8 serotipo atvejus. Kurie serotipai jūsų regione šiuo metu aktualūs ir ar jūsų gyvūnus reikėtų skiepyti nuo daugiau nei vieno, žino jūsų veterinaras arba veterinarijos tarnyba.

Parazitai: pirmiausia išmatų mėginys, paskui nukirminimas

Parazitai – viena dažniausių alpakų ir lamų ligų priežasčių. Visiškai be parazitų gyvūnų išlaikyti neįmanoma, ir tai nėra tikslas. Kol imunitetas susidoroja, kirminai beveik nekenkia. Suserga daugiausia jaunikliai, nusilpę gyvūnai ir bandos, kurių ganyklose didelis užkrato spaudimas. Viduriavimo gali ir nebūti. Dažnai užsikrėtę gyvūnai išsiskiria tik svorio netekimu, sunkiais atvejais – mažakraujyste, kurią atpažinsite iš išblyškusių gleivinių.

Kurie parazitai svarbūs

• Virškinamojo trakto strongilidėmis gyvūnai užsikrečia daugiausia ganykloje. Didžiausius nuostolius sukelia kraują siurbiantis raudonasis skrandžio kirminas (Haemonchus contortus). Alpakos ir lamos gali užsikrėsti ir galvijų, avių bei laukinių atrajotojų kirminų rūšimis.
• Kokcidijos – vienaląsčiai, pažeidžiantys žarnyno gleivinę. Jos daugiausia susargdina cria ir jauniklius, dažniau vasarą, bet ir žiemą tvarte. Vyresni gyvūnai jas dažnai išskiria patys nesirgdami.
• Plaukagalviai esant nedidelei invazijai dažniausiai lieka nepastebėti. Stipri invazija gali sukelti kruviną viduriavimą, išsekimą, o jaunikliams – vystymosi sutrikimus.
• Didžioji ir mažoji kepenų siurbikė parazituoja ir galvijus, avis bei ožkas ir pažeidžia kepenis. Ypač mažoji kepenų siurbikė gali net nugaišinti gyvūną.

Kodėl nebenukirminama pagal kalendorių

Ilgą laiką buvo įprasta visus bandos gyvūnus nukirminti kelis kartus per metus. Šiandien veterinarai to nepataria, nes kirminai tampa atsparūs vaistams. Vokietijoje tai įrodyta: 2019 m. tyrime Vokietijos alpakų bandose vienas iš tirtų vaistų išskiriamų kirminų kiaušinėlių skaičių sumažino tik 45 procentais. 2024 m. tęstinis tyrimas visuose tirtuose ūkiuose nustatė, kad raudonojo skrandžio kirmino populiacijose yra didelė dalis genų variantų, susijusių su atsparumu vienai paplitusiai veikliųjų medžiagų grupei. Kai kuriuose ūkiuose nustatytas ir atsparumas antrajai grupei.

Vietoj to veikiama tikslingai:

• Maždaug kas ketvirtį atiduokite tirti išmatų mėginius. Išmatas surinkite iškart po pasituštinimo, nes ilgiau ant žemės gulėjusios išmatos tyrimui netinka. Ar tikslingi bendri, ar individualūs mėginiai, nuspręskite kartu su veterinaru. Jei rodikliai ilgą laiką žemi, užtenka ir retesnių tyrimų.
• Gydykite tik tuos, kuriems reikia. Nukirminami didesnės rizikos gyvūnai, pavyzdžiui, jaunikliai, ir gyvūnai su tyrimo radiniais arba požymiais, tokiais kaip svorio netekimas, viduriavimas ar išblyškusios gleivinės. Gyvūnai be požymių negydomi.
• Prieš nukirminimą pasverkite. Dozė priklauso nuo kūno svorio, o per maža dozė veikia prasčiau. Dėl vilnos svorį įvertinti iš akies nepatikima.
• Patikrinkite poveikį. Antrasis išmatų mėginys praėjus kuriam laikui po gydymo parodo, ar vaistas jūsų bandoje dar veikia. Veterinarai tai vadina kiaušinėlių skaičiaus sumažėjimo testu.

Ganykla ir mėšlo vietos

Alpakos ir lamos tuštinasi nuolatinėse vietose. Todėl sumažinti užkrato spaudimą lengviau nei avims ar galvijams: kas reguliariai, geriausia kasdien, išvalo mėšlo vietas, tas ganykloje palaiko mažą užkrečiamųjų parazitų stadijų skaičių. Prie to prisideda tinkamas gyvūnų tankis ir ganyklų kaita, leidžianti plotams atsigauti. Jei alpakos dalijasi ganykla su galvijais ar avimis, vienu metu ar pakaitomis, jos gali užsikrėsti ir jų kirminais.

Vertinant rezultatus padeda, jei vėliau dar žinote, kuri grupė kada kuriame plote ganėsi. ALPAKA.PRO ganyklų valdymas užfiksuoja kiekvieną keitimą ir primena apie kitą. Į ką atkreipti dėmesį apieškant ganyklą, rasite straipsnyje Nuodingi augalai: ko alpakoms negalima ėsti.

Nagai ir dantys

Alpakos ir lamos neturi kanopų su ragine kapsule kaip galvijai ar avys. Jos vaikšto ant dviejų pirštų, kurių kiekvienas turi po nagą ir sukietėjusios odos padą. Geriausiu atveju nagai judant nusidėvi taip, kad būna viename lygyje su padu. Ant minkšto grunto ir mažai judant to nebūna. Tada nagus reikia trumpinti, kitaip gresia nuolatinės pirštų deformacijos ir šlubavimas. Kai kuriems gyvūnams kirpti beveik niekada nereikia, kitiems kas 2–3 mėnesius. Alpakoms darbo paprastai šiek tiek daugiau nei lamoms, nes nagų augimas susijęs su vilnos augimu. Nagus tikrinkite kartą per mėnesį.

Ir dantų problemas kupranugariniai dažnai parodo tik vėlai. Stebėkite, ar gyvūnas kitaip atrajoja ar neįprastai judina žandikaulį. Per ilgus ar kreivus kandžius dažnai pamatysite jau iš išorės. Dantų šaknų uždegimai, ypač apatiniame žandikaulyje, nėra reti. Todėl maždaug kartą per mėnesį apčiuopkite apatinį žandikaulį, ar nėra patinimų.

Kupranugarinių ypatumas – kovos dantys, viršutinio ir apatinio žandikaulio iltys. Patinai juos naudoja kovose dėl rango, o žmonėms, dirbantiems su gyvūnais, jie gali būti pavojingi. Todėl išdygę 18–24 mėnesių amžiaus jie dažniausiai patrumpinami iki dantenų. Gyvūnas tam sedatuojamas, todėl trumpinimas yra veterinaro darbas. Nekastruotiems patinams to gali prireikti kasmet. Po kastracijos kovos dantys dažniausiai nebeauga, o daugumai patelių jie beveik neprasikala pro dantenas.

Svoris ir kūno būklė

Naujojo pasaulio kupranugariniai ilgai slepia ligas. Tačiau lėtines ligas beveik visada lydi svorio netekimas. Todėl maždaug kartą per savaitę patikrinkite svorį arba kūno būklę. Tiksliausia – gyvulių svarstyklės. Jei sveriama reguliariai, o svarstyklės stovi stabiliai, gyvūnai greitai pripranta ir be problemų ant jų užlipa.

Be svarstyklių padeda kūno būklės balas (Body Condition Score). Dėl vilnos neužtenka pažiūrėti, reikia čiuopti. Uždėkite delną plokščiai ant juosmens srities šalia stuburo. Lygus paviršius rodo gerą įmitimą, išgaubtas – per daug riebalų, įdubę raumenys – per mažai. Skalė yra nuo 1 (labai išsekęs) iki 5 (nutukęs). Atskirą vertę visada vertinkite kontekste: patelė, žindanti cria, gali šiek tiek sulysti.

Cria pirmąjį gyvenimo mėnesį sveriami kasdien. Taip anksti pastebėsite, jei cria nepriauga svorio. Kokio ploto ir pašaro bandai iš esmės reikia, rasite straipsnyje Alpakų laikymas: vadovas pradedantiesiems.

Kirpimas, vitaminas D ir mineraliniai pašarai

Alpakas ir tankiavilnes lamas reikia kirpti kasmet, kitaip vasarą jos kenčia nuo karščio streso. Kirpimas – ir geras metas kruopščiai apžiūrėti kiekvieną gyvūną, nes tada gerai galima patikrinti odą, nagus, dantis ir kūno būklę. Kada tinkamas laikas ir kaip vyksta kirpimo diena, rasite straipsnyje Alpakų kirpimas: kada, kaip ir priežiūra po jo.

Žiemą jaunikliams gali trūkti vitamino D, nes jie gauna per mažai UV šviesos. 2008 m. specializuotame žurnale Tierärztliche Praxis paskelbtame atvejo aprašyme aprašytas alpakos jauniklis, sergantis rachitu dėl vitamino D trūkumo. Autoriai patarė Europoje neplanuoti atsivedimų vėlyvą rudenį ar žiemą, pasirūpinti pakankamu UV šviesos kiekiu ir patelėms ar cria duoti vitamino D. Ar ir kiek vitamino D turėtų gauti jūsų cria, nustato veterinaras.

Žolė ir šienas alpakoms ir lamoms dažniausiai patenkina energijos ir baltymų poreikį, tačiau mineralų poreikio dažnai ne. Todėl mineraliniai pašarai būtini. Kurių mineralų jūsų vietovėje trūksta, pavyzdžiui, seleno, regione paprastai žinoma. Tai galima išsiaiškinti tiriant pašarą, vandenį ar kraują.

Gydymo dokumentavimas

Sveikatos planas veikia tik tada, kai žinote, kas jau padaryta. Kada kuris gyvūnas gavo paskutinį skiepą? Koks buvo kurio išmatų mėginio rezultatas ir ar po to gydymas veikė? Tai sužinosite tik tada, jei tai užrašyta. Ir jūsų veterinarui išsami anamnezė daug naudingesnė.

Per kiekvieną skiepijimą, nukirminimą ir gydymą užsirašykite:

• Data ir gyvūnas
• Vaistas ir kiekis
• Serijos numeris nuo pakuotės, kad kilus klausimų dėl vakcinos žinotumėte, kurie gyvūnai ją gavo
• Išlauka, jei veterinaras ją nustatė
• kas gydė gyvūną
• Radiniai, pavyzdžiui, išmatų mėginio rezultatas, taip pat svoris ir kūno būklė

Kai kurios Vokietijos veterinarijos tarnybos (Veterinäramt) alpakų laikytojams aiškiai nurodo, kad kiekvienas tik vaistinėse parduodamų ar receptinių vaistų naudojimas turi būti įrašytas į veterinarinių vaistų apskaitos žurnalą (Bestandsbuch), kuris kartu su veterinaro dokumentais saugomas penkerius metus. Ar ir kokia forma tai taikoma jūsų bandai, pasakys jūsų veterinarijos tarnyba. Austrijoje Naujojo pasaulio kupranugariniai aiškiai laikomi maistiniais gyvūnais. Nepriklausomai nuo to, Vokietijoje vedate gyvūnų atvykimo ir išvykimo registrą, plačiau apie tai straipsnyje Alpakų Bestandsregister: pareiga ir šablonas.

ALPAKA.PRO sistemoje skiepai, vaistai ir gydymas įrašomi kiekvieno gyvūno sveikatos kortelėje. Kitam skiepui, išmatų mėginiui ar nagų kirpimui sukurkite užduotį su priminimu, kad niekas nepasimirštų. Svorį, temperatūrą ir kūno būklės balą (Body Condition Score) programėlėje įvedate prie pat gyvūno, net ir be ryšio tvarte, o svorio kitimą matote diagramoje. Radinius ir pažymas išsaugote kaip dokumentą gyvūno profilyje. Ką dar gali bandos valdymas, rasite puslapyje Bandos valdymas.

Jei ankstesni gydymo įrašai yra Excel lentelėje, per duomenų importą juos perkelsime nemokamai. Kada verta pereiti nuo lentelės, rasite straipsnyje Alpakų apskaita: Excel ar programa?

Planą sudarykite kartu su veterinaru

Veterinarų, turinčių patirties su Naujojo pasaulio kupranugariniais, yra ne visur. Todėl, jei pradedate laikyti alpakas ar lamas, iš anksto išsiaiškinkite, kas prižiūrės jūsų bandą. Per nuolatinį metinį vizitą kartu su juo aptarkite skiepijimo planą, išmatų mėginius ir mineralinius pašarus bei sudarykite kitų metų kalendorių. Tarp vizitų galioja taisyklė: kadangi gyvūnai ilgai slepia ligas, veterinarui verta skambinti anksti, o dieglių atveju – nedelsiant.